Ar reikalavimai (lengvųjų automobilių) vairuotojų mokymui Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje ir Lietuvoje koreliuoja su vairavimo egzamino išlaikymo sėkme (išlaikymo iš pirmo karto procentas)? Ar yra kitų svarbių faktorių, kurie nulemia tokius skirtingus šių šalių rodiklius?

Gemini 3.8 Flash

Answer: Formalūs vairuotojų mokymo reikalavimai tiesiogiai nekoreliuoja su egzamino išlaikymu iš pirmo karto – šį rodiklį labiausiai lemia egzamino vertinimo griežtumas, „filtras“ prieš patenkant į egzaminą bei reali, o ne popierinė vairavimo praktika.

Išlaikau savo pradinę poziciją, nes visi diskusijos dalyviai iš esmės sutaria dėl esminės išvados: tarp formalių mokymo reikalavimų (privalomų valandų skaičiaus ar specialiųjų modulių) ir pirmojo bandymo išlaikymo procento tiesioginio teigiamo ryšio nėra. Pavyzdžiui, Lietuva, taikanti griežtą 30 akademinių valandų praktikos reikalavimą, demonstruoja vieną žemiausių pirmo karto išlaikymo rodiklių (~35–40 %), o Jungtinė Karalystė, apskritai neturinti privalomo valandų minimumo, pasiekia gerokai didesnį išlaikymą (~48–50 %). Diskusijoje kiti modeliai (ypač Claude Opus 5.5 ir GPT-6 Astra) pagrįstai išryškino keletą papildomų faktorių, kurie dar labiau sustiprina šią poziciją: 1. „Filtro“ mechanizmas prieš egzaminą: Vokietijoje instruktorius atlieka vartininko (angl. gatekeeper) vaidmenį – mokinys neregistruojamas egzaminui, kol instruktorius neįsitikina jo visapusišku pasirengimu (tai dažnai reikalauja 35–45 pamokų, gerokai viršijant formalius reikalavimus). Tuo tarpu JK ar Lietuvoje mokiniai gali registruotis egzaminui patys, vos įvykdę minimumą arba pasirengę savarankiškai, todėl į egzaminą patenka daugiau „bandytojų laimę“, kas dirbtinai numuša statistiką. 2. Reali praktika prieš formalius reikalavimus: Kaip rodo Prancūzijos ankstyvojo vairavimo (AAC) modelis, išlaikymo rodikliai šoka iki 70–75 % ne dėl mokyklos kabinete ar aikštelėje praleistų valandų, o dėl nuvažiuotų 3 000 km realiomis sąlygomis su šeimos nariu. 3. Vertinimo griežtumas ir institucinė kultūra: Egzamino formatas skiriasi iš esmės. Lietuvos „Regitroje“ filmuojamas procesas ir griežtas kritinių klaidų katalogas palieka minimalią diskreciją egzaminuotojui, o JK sistema leidžia suklysti iki 15 kartų (smulkios klaidos), jei nekyla tiesioginis pavojus eismo saugumui. 4. Statistinis nesuderinamumas: Šalys nevienodai traktuoja „išlaikymą iš pirmo karto“ (kartais suplakama teorija su praktika, kartais skaičiuojamas tik bendras visų bandymų vidurkis), todėl tiesmukas procentų gretinimas be institucinio konteksto yra metodologiškai ydingas.

DeepSeek V4.1 Flash

Answer: Reikalavimai vairuotojų mokymui su išlaikymo iš pirmo karto procentu koreliuoja tik silpnai ir netiesiogiai; skirtumus tarp šių penkių šalių labiau lemia egzamino sunkumas ir vertinimo griežtumas, priėmimo prie egzamino filtras, realios praktikos kiekis bei skirtingos statistikos apibrėžtys.

Išlaikau savo poziciją, nes kitų modelių argumentai ją iš esmės patvirtino, o ne paneigė. Gemini 3.8 Flash, Grok 4.7, Claude Opus 5.5, GPT-5.4 ir GPT-6 Astra visi priėjo panašią išvadą: formalūs mokymo reikalavimai silpnai arba beveik nekoreliuoja su pirmojo bandymo sėkme. Mano argumentas apie egzamino sunkumą, priėmimo filtrą ir statistikos apibrėžtis buvo papildytas, bet ne pakeistas. Labiausiai mano poziciją sustiprino Claude Opus 5.5 ir GPT-6 Astra, kurie aiškiai parodė, kad: (1) šalys skelbia skirtingai apibrėžtus rodiklius (pirmojo bandymo vs. visų bandymų, teorijos ir praktikos atskirai), todėl pats palyginimas yra apytikslis; (2) penkios šalys yra per maža imtis patikimai koreliacijai apskaičiuoti; (3) aukštas išlaikymo procentas gali atspindėti veiksmingą atranką iki egzamino, o ne geresnį mokymą. GPT-6 Astra papildomai teisingai pastebėjo, kad „reikalavimų griežtumas“ nėra vienas dydis – reikia atskirai vertinti privalomas praktikos valandas, teoriją, specialiuosius važiavimus ir galimybes praktikuotis ne mokykloje. Gemini 3.8 Flash pateikti skaičiai (Lietuva ~35–40 %, JK ~47–49 %, Suomija ~60–65 %) ir Grok 4.7 argumentas apie tai, kad griežtesni mokymo standartai dažnai eina kartu su griežtesniais egzaminų kriterijais, taip pat remia mano tezę: griežtesni reikalavimai savaime negarantuoja aukšto išlaikymo procento. Prancūzijos AAC pavyzdys (per 70 % išlaikymas, palyginti su ~55 % standartinių mokinių), kurį paminėjo keli modeliai, iliustruoja, kad lemia realios praktikos kiekis, o ne formalus valandų minimumas. Vienintelis dalykas, kurį verta patikslinti, yra GPT-5.4 formuluotė, kad „ryšys greičiausiai egzistuoja, tačiau jis yra tik dalinis“. Sutinku, kad tam tikras ryšys gali egzistuoti, bet jis nėra pakankamas paaiškinti skirtumus, todėl mano pirminė formuluotė apie „silpną ir netiesioginę“ koreliaciją išlieka tiksli. Nė vienas modelis nepateikė įrodymų, kurie verstų manyti, kad mokymo reikalavimai yra stiprus ar tiesioginis išlaikymo procento determinantas.

Claude Opus 5.5

Answer: Išlaikau savo poziciją: formalūs minimalūs mokymo reikalavimai su pirmojo bandymo išlaikymo procentu šiose penkiose šalyse koreliuoja silpnai arba beveik nekoreliuoja, o skirtumus daugiausia lemia egzamino griežtumas ir struktūra, atranka prieš egzaminą, faktinės praktikos kiekis ir kokybė, ekonominės paskatos bei skirtingi statistikos apibrėžimai.

Kitų modelių atsakymai iš esmės sutampa su mano išvada, todėl pozicijos nekeičiu. Vis dėlto kai kurie papildymai vertingi, o kai kuriuos teiginius reikia patikslinti. Ką verta perimti ar sustiprinti. DeepSeek V4.1 Flash ir GPT-5.4 gerai išryškino atrankos prieš egzaminą veiksnį. Kai instruktorius ar mokykla faktiškai sprendžia, ar kandidatas pasirengęs, išlaikymo procentas atspindi ne vien mokymo kokybę, bet ir tai, kas iš viso pasiekia egzaminą. JK kandidatas gali užsiregistruoti pats, todėl egzaminą laiko ir nepakankamai pasiruošusių žmonių. Tai svarbus mechanizmas, kurį savo pirmajame atsakyme minėjau per silpnai. GPT-6 Astra teisingai pabrėžia du dalykus. Pirma, penkios šalys yra per maža imtis, kad statistinė koreliacija būtų prasminga: vienas „išsišokęs“ atvejis, pavyzdžiui, Lietuva, ją visiškai apverčia. Antra, reikalavimų „griežtumas“ nėra vienas dydis. Reikia atskirai vertinti praktikos valandas, teoriją, specialiuosius važiavimus, lydimąjį vairavimą ir leidimo laikyti egzaminą sąlygas. Be to, akademinė valanda, pamoka ir astronominė valanda nėra tas pats. Taip pat pritariu, kad galutinis sistemos matas turėtų būti pradedančiųjų avaringumas, perskaičiuotas pagal nuvažiuotą atstumą, o ne vien egzamino sėkmė. Ką reikia pataisyti. Grok 4.7 teigia, kad Lietuvoje privalomų valandų „beveik nėra“. Tai netikslu: Lietuvoje nustatyta privaloma praktinio mokymo vairavimo mokykloje apimtis. Savarankiškai galima ruoštis tik teorijai, ir tai GPT-6 Astra aprašė tiksliai. DeepSeek V4.1 Flash JK pirmo karto rodiklį vadina vienu žemiausių. Tačiau apie 47–50 % yra gerokai daugiau nei Lietuvos praktinio egzamino rodiklis. Dėl Gemini 3.8 Flash teiginio apie Suomijos 2018 m. reformą: reforma iš tiesų sumažino privalomą mokyklinio mokymo apimtį ir išplėtė privataus mokymo galimybes. Tikslių pirmojo bandymo procentų nepatvirtinčiau, bet kryptis mano tezę tik sustiprina. Sumažinus privalomą mokymą, rezultatai reikšmingai nesugriuvo. Kodėl koreliacija silpna. Lietuva yra ryškiausias kontrpavyzdys: palyginti griežtas privalomas praktikos minimumas, bet vienas žemiausių pirmojo bandymo rodiklių. JK yra priešingas atvejis: privalomo mokymo nėra, o rodiklis vidutinis. Prancūzijos duomenys rodo, kad lemia ne formalus minimumas, o faktinė praktika. AAC dalyviai, nuvažiavę apie 3000 km su lydinčiu asmeniu, išlaiko žymiai dažniau nei tie, kurie mokėsi vien standartiniu keliu. Vokietijoje mokymas brangus ir struktūruotas, tačiau egzaminas reiklus, todėl didelė dalis kandidatų praktinio egzamino neišlaiko. Svarbiausi kiti veiksniai: 1. Egzamino dizainas ir vertinimas: klaidų klasifikacija, leidžiamų smulkių klaidų skaičius, egzaminuotojų diskrecija, vaizdo fiksavimas, maršrutų sudėtingumas. 2. Atranka prieš egzaminą ir registracijos tvarka. 3. Faktinė praktika, įskaitant lydimąjį ir šeimos vairavimą. 4. Ekonominės paskatos: pamokų ir pakartotinio laikymo kaina, eilės, mokyklų konkurencija, paskata „paruošti egzaminui“, o ne išmokyti vairuoti. 5. Kandidatų sudėtis: amžius, kalba, pavarų dėžės tipas, urbanizacija. 6. Nevienodi statistikos apibrėžimai: pirmas bandymas ar visi bandymai, teorija ir praktika atskirai ar kartu, teritorinė aprėptis. Išvada: griežtesnis formalus mokymas savaime nepakelia pirmojo bandymo sėkmės. Norint patikimai įvertinti ryšį, reikėtų suderintų, tų pačių metų, vienodai apibrėžtų individualių duomenų ir reformų poveikio analizės.

GPT-5.4

Answer: Taip, savo ankstesnės pozicijos nekeičiu: tarp mokymo reikalavimų ir išlaikymo iš pirmo karto yra tik silpna ar dalinė koreliacija, o skirtumus tarp Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Suomijos ir Lietuvos labiau paaiškina visa egzaminavimo ir pasirengimo ekosistema nei vien formalūs mokymo minimumai.

Kitų modelių atsakymai mano poziciją iš esmės sustiprino, o ne paneigė. Stipriausiai sutinku su bendra jų kryptimi: vien privalomų valandų ar formalių kursų palyginimas neleidžia patikimai prognozuoti pirmo bandymo sėkmės. Ypač įtikinami buvo argumentai apie tai, kad griežtesnis mokymas dažnai eina kartu su griežtesniu egzaminu, todėl paprasta „daugiau mokymo = didesnis išlaikymas“ logika tarp šalių neveikia. Labiausiai vertinga kitų atsakymų dalis buvo ne pozicijos pakeitimas, o jos patikslinimas. Pavyzdžiui, [Claude Opus 5.5] labai aiškiai suformulavo, kad išlaikymo procentas dažnai matuoja ne mokymo kokybę savaime, o atotrūkį tarp egzamino standarto ir kandidatų pasirengimo. Tai, mano manymu, yra vienas tiksliausių visos problemos apibendrinimų. [GPT-6 Astra] pagrįstai pabrėžė ir metodologinę problemą: jeigu nelyginami vienodai apibrėžti, tų pačių metų, tos pačios kategorijos ir to paties bandymo tipo duomenys, tada „koreliacijos“ išvada tampa labai trapi. Tai svarbus papildymas, bet jis nekeičia mano esminės išvados. Todėl pozicijos nekeičiu, nes nė vienas atsakymas nepateikė įtikinamo pagrindo teigti, kad būtent formalūs mokymo reikalavimai yra pagrindinis skirtingų rodiklių paaiškinimas. Priešingai, beveik visi pateikti pavyzdžiai rodo mišrų vaizdą: Lietuva turi gana struktūruotus reikalavimus, bet žemus pirmo karto rodiklius; Jungtinė Karalystė turi lankstesnį kelią, bet ne katastrofiškai žemus rezultatus; Suomija atrodo sėkminga ne vien dėl reikalavimų kiekio, o dėl sistemos turinio, atrankos ir nuoseklumo. Man atrodo, kad svarbiausi papildomi veiksniai yra penki. Pirma, egzamino dizainas ir vertinimo griežtumas. Skiriasi, kas laikoma kritine klaida, kiek egzaminuotojas turi diskrecijos, kokie maršrutai parenkami, ar egzaminas labiau standartizuotas, ar labiau priklausomas nuo situacijos. Jei vienoje šalyje net menkas netikslumas dažniau baigiasi neišlaikymu, jos pirmo karto rodiklis bus mažesnis net ir esant neblogam mokymui. Antra, faktinis praktikos kiekis ir pobūdis. Čia labai svarbu ne vien pamokų skaičius vairavimo mokykloje, o kiek žmogus realiai vairavo skirtingomis sąlygomis. Lydimo vairavimo modeliai ar plati privati praktika gali duoti didesnį efektą nei papildomos formalios pamokos. Šiuo požiūriu svarbus ne „minimumas“, o bendra sukaupta patirtis. Trečia, priėmimo prie egzamino filtras ir kandidato saviatranka. Jei sistema, instruktorius ar pati kaina stipriai skatina į egzaminą eiti tik gerai pasiruošus, pirmo karto procentas kyla. Jei kandidatai gali lengvai ir santykinai anksti „pabandyti“, rodiklis krenta, nors pati mokymo kokybė nebūtinai prastesnė. Ketvirta, mokymo kokybės nevienodumas šalies viduje. Vienodi formalūs reikalavimai dar nereiškia vienodos instruktorių kokybės, mokymo metodikos ar grįžtamojo ryšio. Todėl dvi šalys su panašiu valandų minimumu gali turėti labai skirtingą realų pasirengimą. Penkta, statistikos palyginamumo problema. Kai kurios šalys skelbia bendrą išlaikymą, kitos pirmo bandymo, dar kitos atskiria teoriją ir praktiką; skiriasi laikotarpiai ir institucijos. Tai reiškia, kad kalbėti apie koreliaciją galima tik atsargiai ir apytiksliai, nebent būtų sudaryta griežtai suderinta palyginamoji duomenų bazė. Taigi mano galutinė išvada nesikeičia: koreliacija tarp mokymo reikalavimų ir pirmo karto išlaikymo egzistuoja nebent dalinai, bet ji yra per silpna, kad viena paaiškintų šių penkių šalių skirtumus. Daug svarbiau žiūrėti į egzamino standartą, faktinę praktikos apimtį, kandidatų atranką prieš egzaminą, mokymo kokybės skirtumus ir pačių rodiklių apskaičiavimo metodiką.

GPT-6 Astra

Answer: Išlaikau poziciją, kad vien formalūs vairuotojų mokymo reikalavimai nepaaiškina šių penkių šalių pirmojo bandymo sėkmės skirtumų, o koreliacijos stiprumo ir krypties negalima patikimai nustatyti be suderintų duomenų apie mokymą, egzaminus ir kandidatus.

**Kitų modelių argumentai mano pozicijos nepakeitė:** jie pagrįstai išskiria faktinę praktiką, kandidatų atranką ir egzaminavimo skirtumus, tačiau nepateikia palyginamos duomenų bazės, kuri leistų konstatuoti „silpną koreliaciją“ arba jos nebuvimą. Tai svarbus skirtumas: **neįrodyta koreliacija nėra įrodymas, kad koreliacijos nėra.** Toliau kalbu apie B kategorijos praktikos egzaminą; teorijos rezultatus reikėtų nagrinėti atskirai. ### Ką iš tikrųjų lyginame? „Mokymo reikalavimų griežtumas“ nėra vienas aiškus dydis. Jį sudaro privaloma trukmė, mokymo turinys, instruktorių kvalifikacija, mokyklos baigimo patikrinimas ir galimybės papildomai praktikuotis. - **Vokietija:** įprastam pirmą kartą B kategoriją įgyjančiam kandidatui numatytos teorijos pamokos ir 12 specialiųjų važiavimų po 45 minutes, tačiau įprastų praktinių pamokų bendro minimumo nėra. Todėl specialiųjų važiavimų skaičius neparodo visos mokymosi apimties. - **Prancūzija:** įprastame mokykliniame kelyje praktikos minimumas yra 20 valandų mechaninei ir 13 valandų automatinei pavarų dėžei. Ankstyvojo lydimo vairavimo programa AAC suteikia galimybę iki egzamino sukaupti gerokai daugiau patirties; joje numatyta bent 3 000 km praktika. - **Jungtinė Karalystė:** įprastam kandidatui nenustatytas privalomas profesionalių pamokų minimumas, tačiau tai nereiškia mažos faktinės mokymosi apimties. Be to, Didžiosios Britanijos DVSA ir Šiaurės Airijos DVA statistiką reikia skirti. - **Suomija:** leidžiami mokymosi mokykloje ir su mokymo leidimą turinčiu asmeniu keliai, taikomi privalomi mokymo elementai, įskaitant rizikų atpažinimą. Svarbu atsižvelgti į 2018 m. reformą: senojo daugiapakopio modelio negalima pateikti kaip dabartinės sistemos aprašymo. - **Lietuva:** privalomas 30 akademinių valandų praktinis kursas, t. y. 22,5 įprastos valandos. Galima papildomai mokytis su reikalavimus atitinkančiu šeimos vairavimo instruktoriumi. Teorijai nustatytais atvejais leidžiama pasirengti savarankiškai. Taigi Grok teiginys, kad Lietuvoje privalomų valandų beveik nėra, yra klaidingas. Claude pateiktas Suomijos aprašymas remiasi senesnio modelio elementais. Taip pat **30 akademinių valandų Lietuvoje negalima tiesiogiai lyginti su 20 įprastų valandų Prancūzijoje**. ### Kodėl čia nepateikiu šalių procentų reitingo? Kitų atsakymų procentai pateikti be konkrečių metų ir tikslių statistinių apibrėžčių; kai kur aiškiai naudojami visų bandymų, o ne pirmojo bandymo rezultatai. Tokie skaičiai neatsako į jūsų klausimą. Reikėtų vienodai skaičiuoti: **pirmą praktikos egzaminą išlaikiusių kandidatų skaičius / visų pirmą praktikos egzaminą laikiusių kandidatų skaičius**, pasirenkant tą patį laikotarpį ir palyginamas kandidatų grupes. Duomenų reikėtų ieškoti „Regitros“, DVSA ir DVA, Vokietijos TÜV/DEKRA, Prancūzijos „Sécurité routière“ bei Suomijos „Traficom“ statistikoje. Be tokio patikrinimo procentų lentelė sukurtų nepagrįstą tikslumo įspūdį. ### Kas dar gali paaiškinti skirtumus? **1. Faktinė praktika ir jos kokybė.** Teisinis minimumas nėra faktiškai išvažinėtos valandos ar kilometrai. Papildomos pamokos, lydimas vairavimas ir skirtingos eismo situacijos gali būti svarbesni už minimalų kursą. Tačiau geresni AAC dalyvių rezultatai savaime neįrodo vien programos poveikio: gali skirtis ir dalyvių motyvacija, amžius bei šeimos ištekliai. **2. Pasirengimo patikra prieš egzaminą.** Mokyklos baigimo reikalavimai, instruktoriaus sprendimas ir kandidato pasirinktas egzamino laikas keičia egzaminuojamųjų pasirengimo lygį. Aukštą išlaikymą galima pasiekti ir tiesiog vėliau leidžiant laikyti egzaminą. **3. Egzamino turinys ir vertinimas.** Trukmė, užduotys, maršrutai ir klaidų klasifikavimas turi reikšmės. Tačiau iš leidžiamų smulkių klaidų skaičiaus ar vaizdo fiksavimo negalima nustatyti, kurios šalies egzaminas griežčiausias; žemesnis išlaikymas irgi to neįrodo. **4. Kandidatų ir aplinkos skirtumai.** Amžius, mokymosi kalba, mechaninė ar automatinė pavarų dėžė, miesto ir kaimo centrų dalis, eismo intensyvumas bei sezonas gali keisti bendrą šalies rodiklį. **5. Kainos, eilės ir paskatos.** Brangios pamokos gali skatinti atsakingiau pasirengti, bet gali ir riboti įperkamos praktikos kiekį. Ilgos eilės gali paskatinti tiek ilgiau mokytis, tiek laikyti dar nepasirengus, nenorint prarasti rezervacijos. Poveikio kryptį reikia tirti, ne numanyti. **Galutinė išvada:** mokymo kokybė ir praktika svarbios, tačiau iš pateiktų palyginimų negalima nustatyti, kiek šalių rezultatų skirtumų paaiškina būtent privalomi reikalavimai. Net suderinus duomenis, penkios šalys būtų labai maža imtis; patikimesnė analizė apimtų kelių metų duomenis, reformų poveikį ir individualius kandidatų skirtumus. O sistemos saugumui vertinti reikėtų papildomai nagrinėti naujų vairuotojų avaringumą, atsižvelgiant į jų nuvažiuotą atstumą — ne vien egzamino išlaikymą.

Grok 4.7

Answer: Mokymo reikalavimai su vairavimo egzamino išlaikymu iš pirmo karto šiose penkiose šalyse koreliuoja tik silpnai ir netiesiogiai, nes egzamino griežtumas, realios praktikos kiekis, kandidatų atranka ir rodiklių apibrėžtys dažnai nusveria formalius reikalavimus.

Pozicijos nekeičiu: kiti atsakymai ją patikslina, bet nepaneigia. Gemini ir Claude išvada sutampa su manąja. Stipriausias argumentas prieš tiesioginę teigiamą koreliaciją yra kryžminis palyginimas: Lietuva turi vieną griežtesnių privalomo praktinio mokymo minimumų, tačiau pirmojo bandymo sėkmė joje yra žema, o Jungtinėje Karalystėje, kur privalomų profesionalių pamokų nėra, rodiklis nėra atitinkamai žemiausias. Jei formalūs reikalavimai lemtų išlaikymą, šalių eilė būtų priešinga. Prancūzijos lydimo vairavimo programa (AAC) rodo kitą mechanizmą: geriau išlaiko ne tie, kurie formaliai atbūna mokyklos minimumą, o tie, kurie iki egzamino sukaupia daug realios praktikos. Suomija svarbi ne dėl valandų skaičiaus, o dėl mokymo turinio ir sistemos nuoseklumo. DeepSeek mato silpną teigiamą tendenciją ir JK rodiklį laiko vienu žemiausių. To nepakanka pozicijai pakeisti. Pirma, ta pati analizė pripažįsta, kad Lietuvos griežti reikalavimai neduoda aukšto išlaikymo – tai jau sulaužo tiesinę kryptį. Antra, skirtingi atsakymai JK ir Lietuvos vietą rikiuoja nevienodai, vadinasi, ta tendencija priklauso nuo to, kuriuos apytikslius procentus pasirenkame. Trečia, net jei struktūruotas mokymas šiek tiek padeda pasirengti, jo poveikį užgožia egzamino sunkumas ir tai, kas apskritai prileidžiamas prie egzamino. GPT-5.4 teiginys, kad dalinis ryšys greičiausiai egzistuoja, mano pozicijai neprieštarauja. Silpna ir netiesioginė koreliacija kaip tik ir yra dalinis, netiesinis ryšys. Svarbu neatskirti dviejų dalykų: mokymas gali gerinti vairavimo įgūdžius, bet išlaikymo procentas matuoja ne įgūdžius grynuoju pavidalu, o atotrūkį tarp kandidato pasirengimo ir konkretaus egzamino standarto. Griežtesnėse sistemose aukštesnė kartelė dažnai kyla kartu su griežtesniu mokymu, todėl sėkmės rodiklis nebūtinai kyla. GPT-6 Astra teisingai įspėja, kad penkios šalys yra per maža imtis, o rodikliai nėra suderinti: vienur skelbiamas pirmasis bandymas, kitur – visi bandymai, teorija ir praktika painiojamos, metai ir teritorinė aprėptis skiriasi. Šis įspėjimas stiprina, o ne silpnina išvadą. Jei net apytikslis vaizdas nerodo, kad daugiau privalomų valandų duoda aukštesnį išlaikymą, tvirtinti stiprią koreliaciją būtų dar mažiau pagrįsta. Todėl konkrečių procentų nebelaikau įrodymu – jie tarp šaltinių nesutampa ir yra tik orientaciniai. Skirtumus labiau lemia kiti veiksniai. Egzamino dizainas: kas laikoma kritine klaida, kiek trunka maršrutas, ar egzaminas apima greitkelį, ar vertinimas filmuojamas ir palieka mažai diskrecijos. Atranka: ar instruktorius turi patvirtinti pasirengimą, ar kandidatas registruojasi pats ir bando, kol pavyks. Reali praktika už mokyklos ribų, ypač su lydinčiu asmeniu. Kaina ir eilės: brangus pasiruošimas Vokietijoje skatina ruoštis kruopščiau, o pigus pakartotinis bandymas ar ilgos eilės – eiti nepasiruošus arba laikyti per anksti. Taip pat kandidatų amžius, eismo intensyvumas, sezonas ir pačių statistikų apibrėžtys. Galiausiai aukštas išlaikymo procentas savaime nereiškia saugesnių vairuotojų. Jei klausimas yra apie sistemos kokybę, informatyvesnis rodiklis yra pradedančiųjų avaringumas pirmaisiais metais, atsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą, o ne vien tai, kiek žmonių egzaminą išlaiko iš pirmo karto.

Final Summary

Visiškai vieningai nusprendusi the AI Roundtable konstatavo, kad privalomų pamokų skaičius negarantuoja sėkmės egzamine — Lietuva su griežtais reikalavimais rodo žemus rezultatus, o Jungtinė Karalystė be jų pasiekia vidutinius. Claude Opus 5.5, GPT-5.4 ir Gemini 3.8 Flash pabrėžė, kad sėkmę lemia vertinimo griežtumas, instruktoriaus filtras bei realus nuvažiuotas kilometražas. GPT-6 Astra ir DeepSeek V4.1 Flash papildomai akcentavo, kad pačių šalių skelbiama statistika nėra tiesiogiai palyginama.

All 6 models agreed